Kauklių dvaras

  • Kauklių dvaras
Pasvalio r., Pušaloto sen., Kauklių k. Kauklių dvaro sodybos fragmentai apie 2 km nuo Pušaloto į pietvakarius. Dvaro sodyba formavosi nuo XIX a. pirmosios pusės iki XX a. pradžios. Carinės Rusijos metais dvaras priklausė patriotiškai Bukauskių šeimai, nukentėjusiai už dalyvavimą 1863 m. sukilime. Dvaras gyvavo iki 1941 m. Paskutiniai Kauklių dvaro savininkai buvo Grigaliūnai. Gyvenamieji dvaro sodybos pastatai: rūmai, kumetynas. Rūmai – mediniai, vieno aukšto su mansarda. Sovietmečiu buvę dvaro rūmai buvo nugriauti ir pastatyta kontora, Mikoliškio paukštininkystės tarybinio ūkio poreikiams. Vėliau tarybinį ūkį reorganizavus, pastatas pritaikytas gyvenamiesiems butams. Ūkiniai dvaro sodybos pastatai: gyvenamas namas, svirnas, kiaulidė, ledainė. Svirnas (24 m x 11,7 m), dviejų aukštų, mūrytas iš lauko akmenų. Sienos 4 m aukščio. Kampuose išmūrytos nuožulnios masyvios atsparos. Fasade keturios mūrinės kolonos, atskiri įėjimai į abu aukštus. Stogas dengtas šiferiu. Pastatas gerai išsilaikęs. Dvaro sodybos pastatų liekanos: arklidė, du tvartai. Didžiausias tvartas buvo (29 m x 10 m) ir 2,4 m aukščio sienomis. Sienos mūrytos iš lauko akmenų, nubaltintos kalkėmis. Stogai dvišlaičiai, dengti šiferiu. Ne dvaro laikotarpio pastatai: ūkinis pastatas, daržinė, darbininkų pastatas. Kauklių dvaro bajoro Henriko Bukauskio istorija Henrikas Bukauskis (Henryk Bukowski) gimė 1839 m. sausio 6 d. Kauklių dvare prie Pušaloto, bajorų Adomo Apolinaro Bukauskio ir Izabelės Bortkevičiūtės šeimoje. Mokėsi Kėdainių, Kauno mokyklose, Šiaulių berniukų gimnazijoje, studijavo teisę Maskvos universitete. Ten jis artimai bendravo su kitais žmonėmis iš Lietuvos, tarp jų J. Karlovičiumi, T. Korzonu, J. Koncevičiumi. Susirgus tėvui, grįžo į Kauklių dvarą, ūkininkavo, buvo labai mėgstamas ir gerbiamas valstiečių, kurie, pasak H. Bukauskio, „buvo kartu su mumis, šlėktomis, nes širdies gilumoje taip pat nekentė maskolių.“ 1863 m. prasidėjus sukilimui, H. Bukauskis įstojo į Boleslovo Dluskio (slap. Jablonovskis) būrį, vėliau prisijungė prie kunigo Antano Mackevičiaus vyrų. Po sukilimo pralaimėjimo slėpėsi pažįstamų dvaruose: Romanskių Daniliškio, Jokūbo Geištoro Ignacogrado, Simono Siručio Šeteinių (ten buvo slepiama ir J. Geištoro biblioteka). Galop pasiryžo emigruoti į Švediją. 1864 m. kartu su pažįstamu gydytoju, turėjusiu rusų valdžios leidimą laisvai važinėti, apsimetęs to gydytojo vežiku, iš Daniliškio dvaro pajudėjo link Kuršo sienos. Po kelyje patirtų nuotykių, kai buvo vos neatpažintas ir neišduotas, pasiekė Rygą. Ten jis sumokėjo pirklių laivo, plaukusio į Daniją, kapitonui, šis paslėpė jį už džiūvėsių maišų savo laive ir nuplukdė iki Kopenhagos. Trumpai pagyvenęs Kopenhagoje, H. Bukauskis persikėlė į Švediją. Stokholme H. Bukauskis nuėjo pas „Aftonbladet“ laikraščio redaktorių Augustą Sohlmaną, simpatizavusį lietuvių ir lenkų kovai už laisvę. Per jo pažintis įsidarbino Švedijos karaliaus Karolio XV, taip pat palankaus lietuviams ir lenkams, bibliotekoje. Kadangi gerai mokėjo lenkų ir rusų kalbas, katalogizavo šiomis kalbomis parašytus senovinius rankraščius. Po kiek laiko karalius rekomendavo H. Bukauskį žymiam Stokholmo antikvarui norvegui Christianui Hammeriui. Čia jis šešerius metus surašinėjo eksponatus, vedė Hammerio žmonos seserį vokietę Anną Mariją Saxenhauser. 1870 m. H. Bukauskis atidarė nuosavą antikvariatą Stokholme, Jastorget gatvėje, kuris greitai suklestėjo. Iškilti jam padėjo Josephine von Leuchtenberg, karaliaus Karolio XV motina, Švedijos karaliaus Oskaro I našlė (Napoleono įsūnio Eugène de Beauharnais dukra), patikėjusi pardavinėti brangenybes. Po Karolio XV mirties Švedijos sostą užėmęs Oskaras II pakvietė jį vertinti bei katalogizuoti Karolio XV palikimą ir kai ką pardavinėti. 1882 m. H. Bukauskis jau buvo tiek turtingas, kad galėjo persikelti į daug didesnes patalpas Stokholme, Arsenalgatan gatvėje: devyniose salėse buvo antikvariatas, antrame aukšte – H. Bukauskio butas. Karaliaus svečiai dažniausiai apsilankydavo ir H. Bukauskio antikvariate, jame pabuvojo Britanijos karalius Edvardas VII, Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, įvairių šalių didikai ir ambasadoriai. H. Bukauskis buvo ne šiaip antikvarinių daiktų pardavėjas, o nepaprastos erudicijos žmogus, didelis meno ir istorijos žinovas. Jis buvo labai darbštus ir veiklus: rašydavo begales laiškų, leido katalogus, jo darbai buvo publikuojami laikraščiuose ir žurnaluose, važinėjo po aukcionus, buvo vienas iš Stokholmo Nordiska Museet steigėjų bei pagrindinis Lietuvos grafo Vladislovo Pliaterio Rapperswilio pilyje (Šveicarija) įkurto Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo muziejaus rėmėjas, taip pat lietuvių ir lenkų studentų mecenatas. 1884 m. Švedijos karalius apdovanojo H. Bukauskį Vazų ordinu. Bendraudamas su karalių šeima, žymusis antikvaras iš Kauklių prie Pušaloto turėjo galimybę prieiti prie Lenkijos ir Lietuvos vertybių, kurias švedai buvo pagrobę vadinamojo Tvano metais (1655–1660). Jis tuos daiktus nupirkdavo ir siųsdavo į Varšuvos Nacionalinį muziejų, Krokuvos Jogailos universiteto biblioteką, Rapperswilio pilies muziejų, tikėdamasis, kad dalis jų, atėjus palankiam laikui, bus atiduota Lietuvai. H. Bukauskio asmeninis gyvenimas nebuvo toks sėkmingas kaip tarnybinė veikla. Trys jo vaikai mirė vaikystėje, su žmona vokiete išsiskyrė. Vėliau turėjo sugyventinę švedę, su ja susilaukė dviejų vaikų, bet pilnatvės taip pat trūko. Henrikas Bukauskis mirė 1900 m. kovo 11 d. Stokholme, sulaukęs 61 metų amžiaus, buvo palaidotas Rapperswilio pilies sode, šalia savo tėvynainio Vladislovo Pliaterio ir jo žmonos Karolinos Bauer. Šaltiniai: Handschin, V. Nepaprasta Kauklių bajoro Henriko Bukauskio istorija // Darbas. – 2020, saus. 11, p. 3. Semaškaitė, Ingrida. Lietuvos dvarai: [enciklopedinis žinynas]. – Vilnius: Algimantas, 2010, p. 168. Stapulionis, Antanas. Buvę dvarai ir palivarkai Pasvalio rajone: [mašinraštis]. – Pasvalys, 1988, p. 66–68. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Vido Dulkės asmeninio archyvo. Lietuvos dvarų duomenų bazė [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.heritage.lt/dvarai/foto.php?id=316
  • GPS koordinatės: 55.92907, 24.20948