Meškalaukio dvaras

  • Meškalaukio dvaras
Dvarvietės vieta – Joniškėlio sen., Meškalaukio k. 1848 m. gruodžio 2 d. Eustachijaus Karpio dovanojimo rašte, kuriuo jis padalijo turtą savo keturiems sūnums, tarp kitų dvarų minimas ir Meškalaukio dvaras. Nuo 1868 m. Meškalaukio dvarą valdė Felicijonas Karpis. Pagal 1868 m. gruodžio 20 d. dalybų aktą jam atiteko Joniškėlis, Gustoniai, Neirai, Palėvenė, Senkonys, Paežeriai, Zubriškiai, Meškalaukis, Rėkyva ir Gilvydžiai. 1880 m. rugpjūčio 23 d. Panevėžio apskrities bajorų globos draugijos kolegijos asesorius Beresnevičius, sudaręs Joniškėlio Karpių turto aprašą, detaliai aprašė ir Meškalaukio dvaro (palivarko) pastatus: ilgas medinis ponų namas, sandėlis su rūsiu, tvartas, daržinė, avidė, antras tvartas, trys namai valstiečiams ir tarnams. Buvo šulinys ir tvenkinys, sodas su 88 vaismedžiais, aplink apsodintas medžiais. Palivarkas stovėjo pietiniame Meškalaukio kaimo gale ir turėjo 240,91 dešimtinių žemės (apie 262 ha). Meškalaukio valstiečių ir Karpių santykiai ypač pablogėjo po 1883 m. Benediktas Karpis pradėjo plėsti Meškalaukio dvaro valdas ir uždraudė valstiečiams naudotis žeme, kuri buvo palikta gyvuliams ganyti ir šienauti. Meškalaukiečiai iškėlė bylą B. Karpiui, tačiau ji nesibaigė net iki Pirmojo pasaulinio karo. Besibylinėdamas B. Karpis ne tik plėtė savo dvaro žemes, bet ir perstatinėjo pastatus. Apie 1900 m. buvo suplanuota dvarui pastatyti naują plytinį namą, užveisti parką ir naują sodą. 1908 m. darbai buvo baigti: naujas dviejų aukštų raudonų plytų, dengtas skarda rūmas buvo pastatytas apie pusę kilometro į pietus nuo senojo. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai B. Karpis Meškalaukio dvarą padovanojo Banevičiui, kuris ilgai dirbo Joniškėlio dvaro prievaizdu. 1929 m. dvaras buvo išparceliuotas. Banevičius tvarkėsi aplaidžiai, dvaras greitai prasiskolino. 1933 m. prasidėję teismai dėl negrąžinamų skolų baigėsi dvaro varžytinėmis. 1938 m. Meškalaukio dvaro ir jo 80 ha žemės savininkais tapo Juozas ir Melanija Meškauskai. Jie prieš rusams užimant Lietuvą pasitraukė į Vakarus. Dvaras buvo nacionalizuotas ir jame įkurtas valstybinis ūkis. Apie 1948 m. dvare buvo įkurdinta NKVD įgula. Kareiviai išsikraustė apie 1952 m. Dvaras buvo perduotas kolūkiui, jame apgyvendintos šeimos. Dabar dvaro rūmas yra Pasvalio savivaldybės balanse, jo būklė apibūdinama kaip prasta. Pastatas visai nugyventas, jame belikę pora pensininkų šeimų. Iš puošnaus parko ir sodo telikę pavieniai medžiai ir liepų alėja. Šaltiniai: Petrovas E., Garliauskas A. Joniškėlis. – Vilnius: Akstis, 2007, p. 813–815. Stapulionis A. Buvę dvarai ir palivarkai Pasvalio rajone: [mašinraštis] – Pasvalys, 1988. p. 49. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Vido Dulkės ir Gražvydo Balčiūnaičio asmeninių archyvų.
  • GPS koordinatės: 56.00652, 24.21988