Paliepių vėjo malūnas

  • Paliepių vėjo malūnas
Paliepiai, Vaškų sen. Akmenų ir plytų mūro, kepurinis Greta Grūžių būta kelių dvarų – Grūžių, Didžiųjų Grūžių (Kalneliškių), Mažųjų Grūžių ir Paliepių Grūžių (Paliepių). Pastarąjį valdė bajorai Ruščicai. Dvaro malūnas iškilo 1881 m., kai čia šeimininkavo Antanas Vladislovas Ruščicas (1835–1895). Malūnas pastatytas greta dvaro sodybos. Ji sovietmečiu sunaikinta – sodybos vietoje išdygo gyvulininkystės kompleksas. Pasakojama, kad Paliepių malūną ir Vaškų bažnyčią statė tie patys meistrai. Jie pastatyti tais pačiais metais – 1881 m. Esą ir jų plytos visiškai tokios pat ir turbūt buvo degtos Grūžių (Kalneliškių) Povilo Puzino keramikos fabrike (veikė 1880–1888). Apie 1894 m. dvarą perėmė Ruščico duktė Ona Julija (g. 1875) ir jos vyras Juozapas Skripka (Juozas Skripkus; 1870–1937). Skripka buvo inžinierius, 1921–1924 m. pagal jo projektą pastatyta Grūžių bažnyčia. Bandė užsiimti ir verslu – tarpininkavo technikos įrenginiais prekiaujančioms užsienio įmonėms. Iš vieno 1922 m. reklaminio skelbimo: „Inžinierius Juozas Skripkus. [...] Atlieka įvairiausius technikos darbus; sustato sąmatas ir projektus garu, vandeniu ir motorais varomoms priemonės įstaigoms kurti bei įrengti, pavyzdžiui – malūnams, tartokams, elektros stotims, karšykloms, verpykloms ir t. t.“ Rezidavęs Kaune. Klientams siūlė tai, kas modernu, tačiau Paliepių dvaro malūnas, atrodo, taip ir liko „senamadiškas“ – vėjo sukamas. Apskritai dvaras tada išgyveno ne pačius geriausius laikus: buvo ekonomiškai silpnas, sakoma, kad šeimininkas net neturėdavęs pinigų atsilyginti už darbus. Malūno savininku įvardijamas Skripka. Tačiau 1923 ir 1925 m. nurodoma kita pavardė – Adolfas Rosijus (g. apie 1867), gyvenęs Paliepių dvare. „Vienybės“ kolūkio laikais malūnas pertvarkytas, girnas pradėjo sukti elektra. 1982 m. paveldosauginiuose dokumentuose apie malūną įrašyta, kad vidaus įrenginiai išlikę, naudojamas pagal paskirtį. 1990 m. malūnas liko be darbo. Vėliau kažkas išsivežė vertingesnius malūno techninius įrenginius. Stovi jis dabar bešeimininkis, nesaugomas. Kultinės Boriso Dauguviečio pjesės „Žaldokynė“ (1947) pagrindinis personažas pagyvenęs aludaris, valstietis Jokimas Žaldokas, fone griežiant „Gimiau aš Pasvaly, mažajam miestely“, porina apie save: „Och, Motiejau, Motiejau... Kiek čia žmogaus, kiek galiūno būta. Du pūrus žirnių į Skripkaus mūrinį vėjo malūną bėgte užnešdavau... Pusgirnį pakeldavau, o dabar...“. Ar ne Paliepių Skripkaus malūnas prisimintas? „Žaldokynė“ tituluojama seniausiu Lietuvos teatruose teberodomu spektakliu. Žymiojo Vytauto Misevičiaus apysakoje „Kryžiuočio kapas“ (1966) minimas vėjo malūnas „Raudonikis“ taip pat siejamas su Paliepių malūnu. Vis dėlto į šio literatūrinio malūno pirmtakus labiau tiktų Raudonpamūšio vėjo malūnas (dabar Pakruojo r.). Šis ne tik keliais kilometrais arčiau rašytojo gimtojo Joniškėlio, bet ir jo istorija turi sąskambių su apysakoje pasakojama: 1944 m. vokiečiai iš šio malūno apšaudė sovietinius partizanus ir karius, tuo metu nukentėjo malūno kepurė ir pats malūnas. Šaltiniai: Grūžių krašto istorinis paveldas: [kraštotyrinė medžiaga] / parengė Ratinskienė D. – Grūžiai, 2010, 44 p. Kulevičius S. Šiaurės sparnai, arba Kelios apybraižos Pasvalio krašto senųjų vėjo malūnų tema (II) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2019, Nr. 1 (46), p. 66–67. Nuotraukos iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro fondų, Zenono Baubonio asmeninio archyvo, Lietuvos vėjo malūnai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.malunai.lt/gallery.php?malunas_id=148&tipas=1 [žiūrėta 2018 05 29].
  • GPS koordinatės: 56.11426, 24.18060