Pumpėnų vėjo malūnas

  • Pumpėnų vėjo malūnas
Pumpėnų vėjo malūnas yra Pumpėnų miestelyje, Malūno g. 2. Akmenų ir plytų mūro, kepurinis. Pastatytas XX a. pr. (1920 m.). Kepurinis Pumpėnų malūnas – valstybės saugomas technikos raidos paminklas, 2008 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Malūno savininkas Kulalis, kilęs iš Kupiškio krašto, į Pumpėnus atsikėlė 1924 m. Malūnas ketursparnis, o jo kepurė gręžiama į vėją krumpliaratine pavara, sukama grandine. Malūno liemuo sumūrytas iš raudonų plytų. Plytos buvo gamintos gretimame Talkonių kaime, Steponavičiaus ir Lipnicko plytinėse. Jis yra 3 aukštų su cokoliu iš skaldytų lauko akmenų. Malūnas anksčiau buvo su mediniu apeigos tilteliu. Šiuo metu neveikiantis, išlikusi įranga. Atkūrus nepriklausomybę kurį laiką veikė kavinė, tačiau neilgai. Kraštotyrininko Algimanto Stalilionio tekstas. 2017–2018 m. Pasvalio krašto muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto įgyvendinto projekto „Šiaurės sparnai“ metu rasta informacija apie Pumpėnų vėjo malūną Malūnas priklausė Kulaliams. Iš Kupiškio krašto kilęs Jonas Kulalis į Pumpėnus atsikėlė 1924 m., nusprendęs pasistatyti malūną. Sparnuotasis pradėtas statyti apie 1925 m., baigtas – apie 1927 m. Nurodomos ir kitos atsiradimo datos – 1920, 1924 ar 1926 m. Plytos malūnui gamintos gretimame Talkonių kaime, Steponavičiaus ir Lipnicko plytinėse, mūro darbus atliko Varnas (ar Vaižmažis) iš Vabalninko, sparnus ir dantračius padarė Martišius iš Lygumų. Malūnas statytas už Kulalio Amerikoje užsidirbtus pinigus. Pirmasis malūnininkas buvo J. Kulalio tėvas, o vėliau jis pats. Žmonių atmintyje išlikę ir kitokių šių įvykių versijų, rodos, į pirmas gretas iškeliant Kulalio tėvą: pasakojama, kad Kulalio sūnus (Jonas?) Amerikoje, šachtose uždirbtus pinigus siuntė tėvui, o šis statė malūną. Kulalis gyveno Pumpėnuose dviejų aukštų mediniame name, taip pat pastatytame už Amerikoje uždirbtus pinigus. Žemės Kulalis turėjęs nedaug ir, atrodo, pragyvenęs iš malūno. Malūne dirbdavę 1–2 samdiniai. Vienas jų buvo Steponavičius nuo Lavėnų, jis liko dirbti malūne ir po 1945 m. Atėjus sovietams Kulalis ištremtas į Sibirą, kur 1954 m. mirė. Kulalio malūnas tapo kolūkio malūnu. 6 deš. jame įvesta elektra. Nuo tada sparnų nebereikėjo, šie supuvę ir nukritę. Kaip paskutinis malūnininkas atsimenamas Pranas Švedarauskas. Girnos nustojo suktis, tačiau su tuo malūno istorija nesibaigė. Kolūkis panoro jį prikelti antram gyvenimui, tik jau nebe kaip ūkio pagalbininką, o poilsio ir pramogų vietą. 1983 m. atlikti malūno tyrimai, 1986–1987 m. parengtas restauravimo ir pritaikymo kavinei bei ekspozicinėms patalpoms projektas, pradėti tvarkymo darbai. Uždėti sparnai, padarytas apėjimo tiltelis, ardyti senieji įrenginiai. Darbai vyko, o Sovietų Sąjunga ir kolūkis griuvo. Sumanymų nespėta paversti tikrove. Apie 1992 m. malūnas privatizuotas, naujieji savininkai jame įkūrė kavinę. Deja, dabar ji jau užvėrusi duris, uždaryta apie 1999 m. Liko nostalgiška iškaba kavinė „Senasis malūnas“, nors nei tiltelio, nei sparnų nebėra. Lietuviškų pašto ženklų serijoje „Technikos paminklai. Malūnai“ (1999; seriją sudaro du pašto ženklai) puikuojasi ir Pumpėnų Kulalio malūno atvaizdas. Jam teko garbė reprezentuoti Lietuvą ir jos senuosius malūnus. Šaltiniai: Černa, A. Restauruojamas Pumpėnų malūnas // Darbas. – 1987, geg. 12, p. 1. Kulevičius, Salvijus. Šiaurės sparnai, arba Kelios apybraižos Pasvalio krašto senųjų vėjo malūnų tema (II) // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2019, Nr. 1 (46), p. 68–70. Pumpėnų vėjo malūnas. Kultūros vertybių registras [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/c620d642-d836-4480-b8d9-cc8cae942b9b [žiūrėta 2020 10 21]. Nuotraukos iš Algimanto Stalilionio, Tomos Mikalajūnaitės asmeninių archyvų.
  • GPS koordinatės: 55.93336515648897, 24.338185788947158