Memorialas holokausto aukoms atminti Žadeikių miške

  • Memorialas holokausto aukoms atminti Žadeikių miške
1941 m. rugpjūčio pabaigos dieną Žadeikių miške skambėjo vaikų balsai. Juos nutildė šūvių aidas... 1943 m. rugsėjo 23 d. galutinai likviduotas didžiausias Lietuvoje Vilniaus getas. Nors dar 1941 m. buvo sunaikinta didžioji Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės dalis, būtent Vilniaus geto pabaiga yra šios tragedijos simbolis. Kalbėdami apie Šoa (taip hebrajų kalba vadinamas holokaustas, reiškiantis „katastrofą“) Pasvalio krašte, pirmiausia žvelgiame į Žadeikių mišką. Dviejose masinėse kapavietėse guli 1349 (402 vyrai, 738 moterys ir 209 vaikai) žydų tautybės žmonės iš Pasvalio, Vabalninko, Joniškėlio, Saločių, Vaškų, Daujėnų. Skaičius neginčijamas, remiamasi išlikusia SS pulkininko (Standartenführer) Karlo Jägerio ataskaita, į lietuvių kalbą verčiama maždaug taip – „Suvestinės žinios apie operatyvinio būrio 3 teritorijoje iki 1941 m. gruodžio 1 d. įvykdytas egzekucijas“. K. Jägeris 1941–1943 m. buvo Vokietijos saugumo policijos A operatyvinės grupės 3-iojo operatyvinio būrio vadas, masinio Lietuvos žydų naikinimo viršininkas. Jo vokiško tikslumo ataskaitos – tai lyg žudynių buhalterija, kurioje išvardytos jo nurodymu įvykdytos egzekucijos, skaičiai ir budeliai – SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno skrajojantis būrys ir lietuvių partizanai (baltaraiščiai). Kadangi žudynių mastas buvo didesnis, tikėtina, jog vykdymą prižiūrėjo bent vienas vokiečių kariškis. Pasvalio žydai Karo pradžioje Pasvalio mieste gyveno 180 žydų šeimų (arba 700 žmonių). Žydai turėjo savo pradžios mokyklą, sinagogą, pirtį prie Lėvens upės, parduotuves. 1941 m. liepą ir rugpjūtį, vykdant nacių ir lietuvių administracijos nurodymus, visi Lietuvos provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir izoliavimo stovyklas. Pasvalio miesto valdžios nurodymu aptverta teritorija apėmė visą Palėvenės gatvę, Biržų gatvės atkarpą ir baigėsi dabartinės Vytauto Didžiojo aikštės prieigose. Pasvalio getas gyvavo vos mėnesį. 1941 m. rugpjūčio 26 d. Visiems Pasvalio geto žydams liepta susirinkti į sinagogą, kuri buvo už geto ribų. Pranešta, kad teksią kraustytis į darbo stovyklą Papyvesiuose. Nežinoma, kas pirmieji pasuko mirties keliu: vyrai žydai (tai labiau tikėtina) ar moterys su vaikais. Žydai greit suprato, kad Papyvesių kaimas yra kitoje pusėje, todėl ši kelionė nieko gera nežada. Kolonoms vienai paskui kitą artėjant prie miško iš jo neišvengiamai aidėjo šūviai ir riksmai. Žydų liudijimai labai dramatiški. Kažkuriuo žygio momentu aukos puolė kumščiais, nagais, dantimis, mėtė savo ryšulius. Keliolika mėgino pabėgti, bet buvo sugauti. Žadeikių pušyne 402 vyrai sukrito į vieną duobę, 947 moterys ir vaikai – į kitą. Žudynių praktikoje taip stengtasi išvengti nepageidaujamų emocijų ir neramumų. Žadeikių duobes po žudynių užkasė suvaryti gyventojai, prieš tai surinkę išropojusiuosius ir mirusiuosius miške. Veronika Bobrevičienė iš Žadeikių: „Po žydų sušaudymo mes, keli vaikai, buvome nuėję į tą vietą. Buvo didelė užkasta duobė, iš jos sklido baisus kvapas. Iš po žemių kyšojo mažos mergaitės ranka.“ Bet net ir čia atsitiko keletas stebuklų. Moshe Gutman su žmona Toiba sugebėjo naktį išsigelbėti. Moteris, vardu Anna Maras, nusigavo į Kauno getą, ten surado savo dukrą ir keletą žydų iš Pasvalio. Išsigelbėjo ir žydė Tana Balan. Cipė Dovidavičiūtė (Tsippa Davidovitch) – paskutinė miesto žydė, kuri taip ir nepaliko gimtojo krašto. Be čia paminėtųjų, dar išgyveno apie dešimt žydų, nes anksčiau pabėgo iš Pasvalio geto. Galimybę išsigelbėti turėjo žinomo Pasvalio advokato ir mokytojo Dovydo Kiršono šeima. Inteligentiško, gražiai ir taisyklingai lietuviškai kalbančio žydo dukros – juodaplaukės garbanės – gimnazijoje mokėsi labai gerai. Kiršonų ir pirklio Samuelio Traubės šeimos ilgai slėpėsi netoli geto esančiame name. Tikėdamiesi malonės, Kiršonai buvo pasikrikštiję. Sklido kalbos, kad advokatas šeimos gyvybę išpirkęs už auksą ir brangenybes. Po Žadeikių žudynių juos kažkas išdavė. Žmonės dar siūlėsi priglausti bent vaikus, tačiau tėvas atsakęs: „Jei negalima visos šeimos išgelbėti, tai geriau mirti kartu.“ Ir išpranašavęs: „Šiandien mums – rytoj jums...“ Abi šeimas Žadeikių miške nužudė Pasvalio baltaraiščiai. Kažkuris iš jų galėjo atskleisti egzekucijos detales. Pavyzdžiui, prieš šaudami žudikai kėsinęsi nuplėšti mergaičių rūbus (geras dalykas neprapuls), bet tėvas pats jas nurengęs ir dar atidavęs savo švarką. Arba, kad prie duobės visi apsikabinę ir kartu kritę, pakirsti kulkų. Apie paskutinę Kiršonų dieną yra pasakojęs Pumpėnų gatvės gyventojas Maskoliūnas. Baltaraiščiai suėmė jį su Kiršonų šeima, nuvežė į Žadeikių mišką ir liepė kasti duobę. Po šūvių Maskoliūnas atsigavęs ir duobėje pamatęs sukritusius Kiršonus – vyrą, žmoną, abi dukras. Apgirtę budeliai liepė užkasti duobę ir nešdintis. Maskoliūnas grįžo namo į žmogų nepanašus, be laiko pražilo... Kiršonus, kaip katalikus, užkasė atokiau nuo masinių žydų kapaviečių. Makabriškas poelgis. Niekas nebesuras tos vietos. Iš Saločių išvežė uorėmis Saločiuose žydų bendruomenę sudarė apie 40–45 šeimos. Jos telkėsi dabartinėse Vilniaus, Kęstučio, Brastos gatvėse ir Gedimino aikštėje. Žydus iš Saločių išvežė uorėmis – dideliais vežimais šienui vežti. Jų turtą naciai pardavė, o patys apsigyveno paliktuose namuose. Iš Joniškėlio – mirties geležinkeliu Gausiausią Joniškėlio žydų grupę atvežė siauruoju geležinkeliu. Iki karo Joniškėlyje gyveno apie 70 žydų šeimų – iš viso apie 300 žmonių. Joniškėlio žydus sunaikino Žadeikių miške. Jų turtą suvežė į daržinę prie geležinkelio stoties. Dalijosi iš pradžių tie, kurie saugojo ir varė. Didesnius daiktus lietuviai išsinešė tiesiog iš žydų namų. Vaškų žydai Vaškų miestelyje 1927 m. gyveno 265 žydų tautybės žmonės. Tikėtina, kad skaičiai išliko panašūs ir karo pradžioje (kai kurie šaltiniai mini 340). 1941 m. birželį Vaškų valsčiuje valdžią į savo rankas paėmė sukilėliai baltaraiščiai. Vaškų žydus naikino penkiose vietose, viena iš jų – Žadeikių miškas. Čia žuvo keliasdešimt žydų. Daujėnų žydų šeimos Karo pradžioje Daujėnuose gyveno vos keturios žydų šeimos, o žydas Mileris (ar Milneris) buvo apsikrikštijęs ir vedęs vietos lietuvę. Pasak amžininkų, išsigelbėjo tik dvi Ošerio dukros, nes spėjo pasikrikštyti ir nebuvo išvežtos. Tai mažai tikėtina, nes krikštas nebuvo svarus motyvas, tuo labiau, kad mirties neišvengė net mišrią šeimą sukūręs Mileris. 1944 m. žudynių vietą pažymėjo išgyvenę tautiečiai. Medinėje lentelėje hebrajų kalba užrašė: „Čia palaidoti Pasvalio žydai“. Sovietmečiu buvo pastatyti du paminklai, deja, su klaidinančiu užrašu, bylojančiu apie čia neva palaidotus 5000 tarybinių piliečių. Žydai apskritai neminimi. Atgimimo metais uždėtos naujos lentos su tiksliais istoriniais duomenimis, bet jos greitai dingo. 2016 m. Lietuvos valstybės saugomą memorialą atnaujino Pasvalio apylinkių seniūnija. Mokytoja Šeina (Sheina) Gertner iš Vabalninko, išvengusi žudynių, 1973 m. perdavė Jad Vašem muziejui saują žemių iš Žadeikių pušyno kaip tautiečių kančios simbolį. Šaltiniai: Balčiūnaitis, Gražvydas. Mūsų senelių kaimynai žydai: prisiminti, negalima pamiršti // Darbas. – 2016, lapkr. 5, p. 4. Balčiūnaitis, Gražvydas. Holokausto atspindžiai Pasvalio krašte // Šiaurietiški atsivėrimai . – 2016, Nr. 1 (40), p. 19–25. Balčiūnaitis, Gražvydas. Holokausto atspindžiai Pasvalio krašte (II) // Šiaurietiški atsivėrimai . – 2016, Nr. 2 (41), p. 22–29. Kanišauskas, Sigitas. Žadeikiuose pagerbtas Holokausto aukų atminimas // Darbas. – 2020, saus. 28, p. 1. Žydai Pasvalio krašte: skirta holokausto Lietuvoje 70-čiui / įž. str. Antano Stapulionio. – Pasvalys: Pasvalio krašto muziejus, 2011. Nuotraukos iš Gražvydo Balčiūnaičio, Tomos Mikalajūnaitės asmeninių archyvų.
  • GPS koordinatės: 56.024977, 24.442162