Teologo, Šventojo Rašto vertėjo Česlovo Kavaliausko tėviškė Pumpėnų miestelyje, Pumpėnų seniūnijoje

  • Teologo, Šventojo Rašto vertėjo Česlovo Kavaliausko tėviškė Pumpėnų miestelyje, Pumpėnų seniūnijoje
Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo. Bunda Vytis galingas didus: Mūsų kruviną priesaiką girdi Šiaurės uolos ir Šiaurės dangus... 1953 m. Č. Kavaliausko sukurto Norilsko konclagerių sukilėlių himno žodžiai „Pažinojau ir pažįstu Lietuvoje daug gabių kunigų. Tarp jų yra ir talentingų, bet tik vieną laikiau genialiu: Česlovą Kavaliauską. Tai jis mokėjo sparčiai, giliai ir originaliai įsismelkti savo žvilgsniu į daugybę mokslo, tikėjimo ir gyvenimo sričių, užsidegti ir įtaigiai išreikšti, o kartu likti atviras ir kitokiems požiūriams.“ Šviesaus atminimo žymus dvasininkas Vaclovas Aliulis (1921–2015). 2018 m. spalio 6 d. teologo, Šventojo Rašto vertėjo, intelektualo Česlovo Kavaliausko (1923–1997) gimtajame Pumpėnų miestelyje (Pumpėnų sen., Pasvalio r.), ant 16-uoju numeriu pažymėto Pasvalio gatvės medinio namo, atidengta kraštiečio Broniaus Mažylio sukurta memorialinė lenta, bylojanti, kad čia yra Č. Kavaliausko gimtinė. Šios kilnios idėjos autorė – Bronė Čekanauskienė. Dabartiniai Č. Kavaliausko gimtinės savininkai: Valerija Brazdžionienė ir jos sūnus Vidmantas. Atminimo lentą pašventino Pumpėnų parapijos kunigas Marcos Coduti. Č. Kavaliausko sūnėnas akademikas Antanas Buračas dalyvavęs memorialinės lentos atidengime minėjo, kad lemtingais gyvenimo momentais jo dėdė sugebėjo išsaugoti tvirtą tikėjimą Dievu, tėvyne ir savo artimaisiais. 1941–1944 m. Pumpėnuose gyvenęs garsiojo teologo sūnėnas prisiminė, kad namas, ant kurio pritvirtinta memorialinė lenta, kadaise buvo visiškai sukiužęs, o gatvė – labai dulkėta. „Jame Česlovas Kavaliauskas su seserimi – mano mama, praleido per dešimt savo vaikystės metų. Dėdė labiau mėgdavo kalbėti apie šiuolaikines religijos, mokslo problemas, o ne dalintis vaikystės ir jaunystės prisiminimais“. Anot A. Buračo, jo dėdė Č. Kavaliauskas buvo savarankiškai apie pasaulį mąstantis žmogus ir savo gyvenimo būdu labai artimas popiežiui Pranciškui. „Dar iki antrojo Vatikano susirinkimo (1962–1965) Č. Kavaliauskas skelbė, kad svarbu ne bažnyčioje melstis, o savo kasdieniu padoriu gyvenimu liudyti Kristaus mokymą. O kunigai, vyskupai privalo padėti žmonėms suvokti tikėjimo esmę ir prasmę. Tuomet tokios pažiūros buvo laikomos vos ne bažnyčios šmeižtu. Prisimenu, kaip dėdė juokdavosi iš popiežių avimų brangių raudonų odinių batų ir dėvimų sabalų puošmenų. O popiežius Pranciškus šių prabangą liudijančių atributų kategoriškai atsisakė.“ Memorialinės lentos atidengimo šventėje taip pat dalyvavo ir vienas artimiausių Č. Kavaliausko mokinių ir sekėjų, humanitarinių mokslų daktaras, archeografas Agnius Urbanavičius. Studijų metais užsimezgusią pažintį su garsiuoju teologu jis įvardijo, kaip „netikėta dovaną iš dangaus“. Teigė, kad bendraudamas su Č. Kavaliausku pajuto milžinišką mokslo jėgą. „Pas Česlovą Kavaliauską atvažiuodavo labai daug žmonių ir juos visus priimdavo. Stebino kunigo paprastumas, sugebėjimas bendrauti su įvairios patirties ir išsilavinimo žmonėmis. Manau, kad jis tiesiog išdalino save kitiems. Klausiausi prieš daugiau kaip dvidešimt metų darytus įrašus, kuriuose teologas dalinosi mintimis apie emigracijos pavojus tautai. Atrodo, kad tarsi kalbama apie šių dienų aktualijas.“ Teologo Česlovo Kavaliausko biografija Teologas Česlovas Kavaliauskas gimė 1923 m. liepos 20 d. Pumpėnuose (Pasvalio r.). Vėliau su šeima persikėlė į Kauną. Mokėsi „Aušros“ berniukų gimnazijoje. 1941 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1946 metais arkiv. T. Matulionio įšventintas į kunigus. 1950 m. suimamas, nuteisiamas ir išremiamas į Sibiro platybes. Kalintas Norilsko ir Magedano srities lageriuose. Iš tremties į Lietuvą kun. Č. Kavaliauskas parvyko be teisės gyventi didesniuose miestuose po 1956 m. amnestijos. Kunigavo įvairiuose Kaišiadorių vyskupijos parapijose. Paskutiniaisiais gyvenimo metais, kol leido sveikata, buvo nepakeičiamas Kaišiadorių katechetikos centro organizuojamų kursų vadovas. Kaišiadoryse jį dažnai lankė kunigai, VDU Katalikų teologijos fakulteto studentai, ateitininkai, mokslininkai, žurnalistai, poetai ir kasdienybės naštos prislėgti parapijiečiai. Mirė 1997 m. vasario 20 d., palaidotas Vievyje. 2001 m. (po mirties) Č. Kavaliauskas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Bendradarbiavo spaudoje („Nepriklausoma Lietuva“, „Šiaurės Atėnai“, „Katalikų pasaulis“, „Šaltinis“), radijo laidose („Mažoji studija“). Kai kurie jo darbai išėjo atskiromis knygomis. Dalis ankstesnių 20–30 metų senumo teologijos rankraščių, parengtų Dubingiuose padedant ilgamečiam bičiuliui Viktorui Petkui, buvo išleista 1992 m. kaip „Trumpas teologijos žodynas“. Vėliau išleista „Teologija šiandien“ (1995), straipsnių ir pokalbių rinkinys „Tarp fizikos ir teologijos“ (1998). Kunigo atsiminimai apie vergiškas sąlygas Norilsko lageryje aprašyti fragmente „Baltojo liūdesio tropikai“, paskelbtame Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų rinkinyje „Norilsko Vyčiai“ (1992). Č. Kavaliauskas paliko teologinių, biblinių, filosofinių, šiuolaikinės pasaulėvokos straipsnių, eilėraščių rankraščių. Dalis jų buvo sudėta į knygą „Iš kun. Česlovo Kavaliausko rankraščių“ (2011). Bene didžiausias kunigo indėlis – Šventojo Rašto tekstų tyrinėjimai ir vertimai. Iš senosios graikų kalbos išversto Naujojo Testamento išėjo keletas leidimų (I – 1972 m., II – 1988 m., III – 1992 m., IV ekumeninis naujai redaguotas leid. – 1998 m. ir kt). Versdamas Naująjį Testamentą kun. Č. Kavaliauskas preciziškai siekė lietuviškų atitikmenų semantinio ir stilistinio tikslumo. Pasak Naujojo Testamento redaktoriaus kun. Vaclovo Aliulio, kun. Č. Kavaliauskas prie vertimo darbavosi ketverius metus (1966–1970). Už Naujojo Testamento vertimą jis gavo popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimo raštą. Iš lotynų kalbos išvertė ir kai kurias Senojo Testamento dalis (karaliaus Saliamono „Giesmių giesmę“ ir kt.). Daugelį stebino kun. Č. Kavaliausko talentas kalboms. Savarankiškai studijuodamas moderniojo mokslo įvairius šaltinius, greta mokėtų 6−7 didžiųjų Europos kalbų jis išmoko dar keletą, skaitė net 12−13 kalbų. Prie žymesnių vertimų paminėtina Euzebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorija“ (1993), kurios pirmuosius septynis skyrius išvertė iš graikų kalbos. Būdamas poetiškos sielos, kun. Č. Kavaliauskas yra sukūręs ir lyrikos šedevrų. Jau po autoriaus mirties 2000 m. išėjusiame poezijos rinkinyje „Pažadėtoji žemė“ vyrauja filosofinė lyrika, kalbama apie pasaulio vieningumą ir Kūrėjo pėdsakus materialioje tikrovėje, troškimas pažinti Viešpatį supriešinamas su XX a. pabaigai būdingu pragmatizmu. Knygoje yra ir vertimų (E. A. Poe, R. Kiplingo, K. Galčinskio ir kitų klasikų kūrinių). Įvadinį žodį šiai knygai parašė poetas Sigitas Geda. Žymiam dvasininkui skirta knyga „Priespaudos metais skleidęs tiesą“ (2002), išleista minint 5-ąsias mirties metines. Leidinio iniciatorius – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, tremtinys, Norilsko lagerių ir didžiojo sukilimo bendražygis Antanas Mozeris. Minint Česlovo Kavaliausko 85-metį išleista knyga „Teologas. Jo siekiai ir ieškojimai“ (2008), sudaryta akademiko Antano Buračo. Šaltiniai: Buračas, Antanas. Palikti pėdsaką širdyje ir mąstysenoje // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2003, Nr. 2 (15), p. 24–28. Kanišauskas, Sigitas. Įamžinta genialaus dvasininko gimtinė // Darbas. – 2018, spal. 9, p. 1, 3. Rušėnienė, Lina. Pažinojo daug talentingų, o genialų – tik vieną // Panevėžio kraštas. – 2019, birž. 15, p. 8–9. Tamošiūnas, Antanas Gediminas. Ištikimybė tam, kas vertingiausia // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2003, Nr. 2 (15), p. 31–32. Žukas, Vaidotas. Nuostabi asmenybė – Česlovas Kavaliauskas // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2003, Nr. 2 (15), p. 29–31. Česlovas Kavaliauskas. Vilnijos vartų internetinė svetainė [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/ceslovas-kavaliauskas/ [žiūrėta 2020 09 09]. Kunigas Česlovas Kavaliauskas. Biblija.lt internetinė svetainė [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://biblija.lt/index.aspx/lt_vertimai/vertejai/kavaliauskas/ [žiūrėta 2020 09 09]. Nuotraukos iš Sigito Kanišausko asmeninio archyvo.
  • GPS koordinatės: 55.938059, 24.340022