Paminklinis akmuo išnykusiems kaimams Žilpamūšio kaime, Saločių seniūnijoje

2017 m. atidengtas paminklinis akmuo išnykusiems Geltonpamūšio, Vileišių, Sakpamūšės, Pakaršupės, Naujasodžio, Norgėlos, Telželių, Kūriškio, Kildiškio, Bezdynės, Užulieknio kaimams atminti Žilpamūšyje.
Senųjų kaimų pavadinimai neišnyko tik buvusių gyventojų atmintyje, senuose dokumentuose, žemėlapiuose.

Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje dvarų žemė buvo „parceliuojama“. 1924 m. sudarytas Geltonpamūšio Branderburgo dvaro „parceliacijos“ planas, patvirtintas 1925 m., ir viskas čia pavadinta Vileišių kaimu. Iš tiesų dar per 1903 m. surašymą aplinkui gyvenę žmonės nurodė, kad jie iš Vileišių, o dvaras ir dvarvietė vadinosi Geltonpamūšio. Bet 1927 m. ir šis dvaras tapo Vileišių kaimo dalimi.
Pasvalio rajono Žilpamūšio krašto bendruomenės pirmininkė, žilpamūšietė, kultūros namų vadovė ir knygų autorė Janina Katauskienė teigė, kad Geltonpamūšio dvarą, kurio paskutinis šeimininkas buvo Šeškūnas, mena tik raudonų plytų namas: „Jame kadaise gyveno dvaro tarnai, vėliau buvo įsikūrusi mokykla, dar vėliau – kolūkio kontora, ir šiandien šiame pastate gyvena žmonių...“

J. Katauskienė prisimenė Sakpamūšės kaimą: „Šis kaimas išnykęs, tik Sokų dvare likęs vienas gyventojas. Štai anksčiau vadinto Sakpamūšės arba Sokpamūšės dvaras priklausė Teodorui Hanui. Išlikęs 1926 m. „parceliacijos“ planas. Anuomet 240 hektarų žemės buvo išdalyta aštuoniolikai šeimų. Dar vienas žemėlapis liudija, kad Pakaršupės kaimas buvo išsidėstęs tarp Rojūnų ir Sakpamūšės, link Mūšos upės.

Daugumos išnykusių sodybų nelikę nė ženklo – tik tušti laukai. Apie melioracijos padarinius J. Katauskienė papasakojo: „Viskas čia vėl keitėsi praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, kai žemės buvo melioruojamos. Vieni žmonės greičiau kėlėsi į gyvenvietę, kiti delsė. Tačiau tuštėjo sodybos, vienkiemiai, ištisi kaimai – Vileišiai ir Naujasodis, Geltonpamūšis ir Sakpamūšė, Pakaršupė ir Norgėlos, Telželiai ir Kūriškis, Kildiškis, Bezdynė ir Užulieknis. Šiandien mūsų krašte likusios dvi didesnės gyvenvietės – Puodžiai ir Žilpamūšis. Į jas persikraustė žmonės, nespėję iškeliauti į miestus. Dėl melioracijos jie buvo kone prievarta iškeldinami, už nugriautą sodybą net pinigus mokėjo. Todėl daug žmonių, gimusių ir augusių senuosiuose sodžiuose, vienkiemiuose, dabar gyvena miestuose ir miesteliuose. Burgėnuose likusi viena šeima. Žilpamūšio dvarvietė su dar išlikusiu gyvenamuoju pastatu priklauso Čėčio, buvusio dvaro savininko, anūkams Čeponiams. Nors vieta prie Mūšos upės nuostabiai graži, tačiau turizmo ar kitokia veikla čia niekas neužsiima, o dvaro kampas jau griūna.“

Šaltiniai:

Bitinaitė, Asta. Senųjų sodžių ir vienkiemių gyvenimai lieka tik prisiminimuose... // Darbas. – 2017, spal. 31, p. 5.
Nuotrauka iš Gražvydo Balčiūnaičio asmeninio archyvo.