Karaimų senkapės

Pasvalio Svalios parke, prie Svalios upelio yra išlikusi kadaise Pasvalyje gyvenusių karaimų senkapių vieta. Kapinyno vietą žymi medinė lentelė su užrašu „Karaimų senkapės“.

Apie Pasvalyje gyvenusius karaimus
Karaimų bendruomenę Pasvalio apylinkėse žurnalistas, kraštotyrininkas, kolekcionierius, ekonomistas ir teisininkas Bronius Kviklys teigia gyvenus nuo XV a. pradžios, taigi seniau, nei istoriškai žinomas pats Pasvalys, beveik tiek pat metų, kiek ir apskritai šių tiurkų kipčiakų palikuonių Lietuvoje gyvenama. Visos Lietuvos karaimų gyvenvietės, taip pat ir Pasvalio, buvo pavaldžios Trakų vaitui. Karaimai pirmiausia buvo kariai; gal todėl Lietuvoje jie ir apgyvendinti dviejose vietose: prie didžiojo kunigaikščio dvaro ir šiauriniame Lietuvos pasienyje.
Pirmojo pasaulinio karo išblaškyti po įvairius kraštus, 1920 m. grįžę namo, atsidūrė dviejose valstybėse – Lietuvoje (Panevėžys, Pasvalys, Talačkoniai) ir Lenkijoje (Vilnius, Trakai, Galičas ir Luckas). Nepriklausomos Lietuvos metais itin svarbi tapo Panevėžio karaimų bendruomenė (1931 m. – 155 žmonės). Šiai bendruomenei bus priklausę ir karaimai pasvaliečiai, talačkoniečiai. Ji buvo susibūrusi į Lietuvos karaimų draugiją, 1934–1939 m. karaimų kalba leido žurnalą „Onarmach“.
Kad Pasvalys karaimų kultūrai nuo seno buvęs svarbus, liudija ir B. Kviklio žinia, jog 1690 m., prieš prasidedant Šiaurės karui, Švedijos karalius Karolis XI siuntęs į Pasvalį (ne kur kitur) savo atstovą Gustavą Peringerį. Jis turėjo aplankyti karaimus ir parinkti žinių.
Netrukus po to iš Pasvalio į Upsalą išvyko karaimų mokslininkas Saliamonas, Aarono sūnus. Ten jis išleido knygą „Arpiryon“, kur išdėstė karaimų tikėjimo tiesas ir pateikė kitų duomenų apie Lietuvos karaimus. Upsalos universitete apie savo tikėjimo brolius karaimus skaitė pranešimą. Tai tas pats Saliamonas Trakietis, kuris anot Lietuvos diplomatės Halinos Kobeckaitės, turbūt laikytinas garsiausiu to meto karaimu. Kurį laiką jis gyveno Pasvalyje, o vėliau Trakuose. S. Trakietis gerai mokėjo kelias klasikines kalbas, buvo žodžio ir diskusijų meno meistras. Daugelį jo poetinių kūrinių galima rasti spausdintose karaimų maldaknygėse. Žinomiausias Saliamono Trakiečio kūrinys yra rauda 1710 m. maro aukų atminimui.
Kitas žinomas garsus pasvalietis – gydytojas Abraomas Moskevičius. H. Kobeckaitė rašo buvus asmeninės privilegijos dokumentą, kurį 1706 m. Vilniaus kaštelionas, LKD etmonas kunigaikštis Mykolas Kaributas Wisniowieckis išdavęs „senam namo namų tarnui, o dabar mano rūmų daktarui“ Abraomui Moskevičiui, Pasvalio karaimui, kuris „yra ypatingai mano globojamas“. Dokumente pažymima, kad globotinis „šiandien ir visados“ atleidžiamas nuo bet kokių mokesčių ir karo prievolės.
Su Pasvaliu kaip gyvenimo ir, matyt, kūrybos vieta susijęs (deja, ir tragiškai) taip pat vienas talentingiausių karaimų poetų Šelumielis Lopato (1904–1923). Gimė Š. Lopato Trakuose. Jo poetinis palikimas nedidelis, tačiau ir tie keli likę eilėraščiai liudija jį buvus labai talentingą. Š. Lopato dirbo girininku Biržų, Pasvalio apylinkėse, kur buvo klastingai nužudytas. 1923 m. jis buvo Panevėžyje įkūręs karaimų jaunimo klubą („Karaj Bitikligi“). H. Kobeckaitė mini tais metais įkurtą karaimų jaunimo draugiją „Onarmach“. Š. Lopato buvo draugijos steigimo iniciatorius ir jos sekretorius. Remiantis prisiminimais ir jau minėta aktyvia visuomenine poeto veikla Panevėžio karaimų bendrijoje „Onarmach“, galima spėti Lopato rašius ir pjeses, tačiau jų tekstų nėra išlikę. Galima spėti rašius Pasvalyje ar netoliese...

Šaltiniai:
Balčiūnas, Edvardas. Net mirtis nežada ramybės. – Iliustr. // Darbas. – 2019, birž. 29, p. 1–2.
Troskovaitė, Dovilė. Laiko užpustyti karaimų pėdsakai Šiaurės Lietuvoje. – Iliustr. - Rubrika: Atsigręžimai į praeitį // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2020, Nr. 1 (48), p. 22‒27.
Užaugau Pasvaly / [sudarytojai: Antanas Apynis… [et al.]; red. Joana Pribušauskaitė; dailininkas Romas Dubonis]. – 2-as pataisytas leidimas. – Vilnius: Danielius, 1998, p. 93–183.
Vaišvilaitė, Ūla. Ar mirtis galiausiai atneš ramybę? – Iliustr. // Darbas. – 2020, kovo 5, p. 3.
Nuotraukos iš Aidos Leimontaitės ir Tomos Mikalajūnaitės asmeninių archyvų.