Poeto Bernardo Brazdžionio gimtinė Stebeikėlių kaime, Pumpėnų seniūnijoje

Vienas pačių iškiliausių nepriklausomybės metais susiformavusių poetų, lietuvių literatūros klasikas, Pasvalio miesto Garbės pilietis Bernardas Brazdžionis gimė 1907 m. vasario 2 d. Steibeikėlių kaime, Pumpėnų valsčiuje, Biržų apskrityje.

Apie tėviškę

Į poeto Bernardo Brazdžionio gimtinę Stebeikėlių kaime veda siauras, dulkėtas kelias. Išlikusi paskutinė sodyba primena, kaip galbūt atrodė Jo tėviškė. Bern. Brazdžionio gimtosios sodybos vietoje 1989 m. pastatytas ąžuolinis stogastulpis.

Stogastulpį su Šv. Roko figūra sukūrė tautodailininkas Povilas Tamulionis. Paminklas prabyla poeto eilėraščio „Mūsų maldos“ žodžiais:

Visos mūsų mintys, mūsų viltys
Prie gimtosios žemės ir namų,
Ten sušalę grįžtame sušilti
Iš visų pasviečių svetimų.

Visos mūsų maldos kasdieninės:
– Viešpatie, duok tėviškės dangaus…
Tik tenai pailsusios krūtinės
Po visų kelionių atsigaus.

Atvykusius taip pat pasitinka galingas šimtametis ąžuolas, jis simbolizuoja iš čia kilusį Bern. Brazdžionį. Kadaise šį ąžuolą sodino pats poetas. Ąžuolas paskelbtas saugomu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. D1-88. Valstybės saugomo botaninio gamtos paveldo objekto duomenys: medžio rūšis – ąžuolas. Kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 3,75 m. Aukštis – 14 m.

Poeto Bernardo Brazdžionio biografija

Rašytojas gimė 1907 m. vasario 2 d. Steibeikėlių kaime netoli Pumpėnų, Biržų apskrityje. 1908 m. Brazdžionių šeima emigravo į JAV, bet 1914 m. vėl grįžo į Lietuvą. Pirmajam pasauliniam karui tėvą mobilizavus Rusijos imperijos kariuomenėn, su motina apsigyveno Pasvalio valsčiaus, Žadeikių dvare. Čia būsimasis poetas išmoko skaityti iš maldaknygės, baigė pradinę mokyklą, mokėsi Biržų gimnazijoje. Trečioje klasėje Bernardas ėmė rašyti eiles, kurias netrukus (nuo 1924 m.) pradėjo spausdinti. 1929–1934 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat pedagogiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. Universitete dalyvavo studentų akademiniuose būreliuose: ateitininkų „Šatrijos“ draugijoje, Humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, nuo 1931 m. jai vadovavo. Dalyvavo Kauno ir kitų miestų literatūros vakaruose. 1931 m. išleido eilėraščių rinkinį „Amžinas žydas“.

1934 m. Šv. Antano bažnyčioje Kaune vedė Aldoną Stanionytę. Kartu jie susilaukė trijų vaikų. Tai Algis Bernardas (g. 1935), Dalius Antanas (1937–1985), Saulė Teresė (1943–1992).

Baigęs universitetą, Bern. Brazdžionis dėstė lietuvių kalbą, mokytojavo. Nuo 1937 m. dirbo „Sakalo“ knygų leidykloje, nuo 1940 m. – buvo Maironio literatūros muziejaus direktorius. Jis redagavo daugelį visuomeninių ir literatūrinių žurnalų – „Ateities spinduliai“ (1932–1940), „Pradalgės“ (1934–1935), „Dienovidis“ (1938–1939), skelbė kritikos straipsnius ir knygų recenzijas, išleido vaikams skirtas poezijos knygas, pasirašydamas Vytės Nemunėlio slapyvardžiu. Bern. Brazdžionio rinkinys „Ženklai ir stebuklai“ (1936) pelnė „Sakalo“ leidyklos premiją, o „Kunigaikščių miestas“ (1939) Valstybinę literatūros premiją. Jono Brazaičio slapyvardžiu spausdino kritinius straipsnius leidiniuose „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Vairas“, „XX amžius“, „Aidai“, „Gabija“.

Pirmoji bolševikinė okupacija 1940–1941 m. poetui buvo sunki: Maironio muziejaus likimas pakibo ant plauko, Bern. Brazdžionis nebuvo priimtas į pertvarkytą LSSR rašytojų sąjungą, jam nuolat grėsė suėmimas. Pranašu, šaukiančiu tautą budėti ir kovoti Brazdžionis tapo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai be vokiečių okupacinės cenzūros žinios pasirodė rinkiniai „Šaukiu aš tautą“ (1941), „Iš sudužusio laivo“ (1943), ligtolinį kūrybos kelią apibendrinanti rinktinė „Per pasaulį keliauja žmogus“ (1943).

1944 m. kartu su karo pabėgėlių banga pasitraukė į Vakarus. Gyveno Ravenbsurge, Vokietijoje dalyvavo išeivijos lietuvių kultūriniame gyvenime. 1947 m. suredagavo Lietuvių rašytojų draugijos metraštį „Tremties metai“. 1949 m. atvyko į JAV. Gyvendamas Bostone, dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ Visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi, 1949–1950 m. redagavo vaikų laikraštį „Eglutė“. Nuo 1955 m. gyveno Los Andželo mieste. 1955–1972 m. žurnalo „Lietuvių dienos“ vyriausias redaktorius. Amerikoje Bern. Brazdžionis išleido daug poezijos rinkinių. Mirė 2002 m. liepos 11 d. Los Andžele, o palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Kūryba

Nuo 1924 m. Bern. Brazdžionis pradėjo rašyti ir spausdinti savo eilėraščius. Pirmąjį eilėraštį publikavo 1924 m. jaunimui skirtame „Pavasario“ laikraštyje. 1926 m. dar būdamas gimnazistu, išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Baltosios dienos“. 1928 m. atskiru leidiniu išleido poemą „Verkiantis vergas“. 1928 m. būdamas aštuntos klasės mokiniu, dalyvavo jaunųjų poetų antologijoje „Pirmas dešimtmetis“.

Studijuojant Vytauto Didžiojo universitete išleistas eilėraščių rinkinys „Amžinas žydas“ (1931) sukėlė triukšmingą reakciją, buvo lyginamas su „trečiafrontininkų“ literatūrinėmis provokacijomis.

Dar būdamas jaunas, poetas susipažino su Europos literatūrinėmis srovėmis. Iš lietuvių didžiausią įtaką jam turėjo Vincas Mykolaitis-Putinas. Būdingiausi jo poezijos bruožai – gaivališkumas, kontrastiškumas, aštrūs dramatiški konfliktai.
1932 m. išleistas rinkinys „Krintančios žvaigždės“ rodė vis stiprėjantį poeto polinkį į klasicizmą, nutolimą nuo avangardinės poetikos. Jo poezija pripažinta kritikų ir įtraukta į klasikos kanoną.

1936 m. rinkinys „Ženklai ir stebuklai“ pelnė „Sakalo“ premiją, o 1939 m. rinkinys „Kunigaikščių miestas“ buvo apdovanotas Valstybine premija.

Dar jaunystėje susipažinęs su XIX a. bei moderniosiomis Europos literatūros srovėmis, Brazdžionis patyrė tam tikrą vokiečių romantikų bei ekspresionistų įtaką (vokiečių poetų – Goethe, Heine – jis yra ir vertęs). Tačiau svarbiausias jo įkvėpimo šaltinis buvo Biblija (psalmės, pranašų knygos), Evangelija, Apreiškimas, homiletika, giesmės, įskaitant lietuviškuosius religinius bei liturginius tekstus, netgi šešioliktojo ir septynioliktojo amžiaus.

Bern. Brazdžionis – ir gerai žinomas vaikų poetas, pasirašinėjęs Vytės Nemunėlio slapyvardžiu, parašęs nemažai knygelių mažiesiems skaitytojams („Mažųjų pasaulis“, 1931; „Vyrai ir pipirai“, 1938; „Meškiukas Rudnosiukas“, 1939; „Gintaro kregždutė“, 1943 ir kt.). Vaikams rašytoje poezijoje atsiskleidžia šviesioji, linksmoji Bern. Brazdžionio asmenybės pusė: eilėraščiai pilni konkrečių, net ir mažiausiems vaikams suprantamų įvaizdžių, jų kalba skambi, vaizdinga, ekspresyvi, daug perėmusi iš tautosakos – vaikiškų žaidimų, skaičiuočių, pasakų.

Į savo viešosios šlovės Olimpo viršūnę poetas įžengė prasidėjus Lietuvos atgimimui, kai 1989 m. pirmą kartą po ilgos pertraukos apsilankė tėvynėje. Kaip tik tada knygynuose pasirodė 100 tūkstančių egzempliorių tiražu išleista „Poezijos pilnatis“ – viso gyvenimo eiliuotos kūrybos rinktinė, suvokta kaip iššūkis žlungančiai sovietinei santvarkai. Lietuva buvo pakerėta politinio pasipriešinimo dvasią kurstančios lyrikos, kuri ankstesniais dešimtmečiais skaityta konspiracinėmis sąlygomis („Šaukiu aš tautą“, „Aš čia – gyva“).

Išeivijoje Bern. Brazdžionis leido deklaratyvaus turinio, tautinį sąmoningumą mobilizuojančius eilėraščių rinkinius („Svetimi kalnai“, 1945; „Šiaurės pašvaistė“, 1947; „Didžioji kryžkelė“; 1953; „Vidudienio sodai“, 1961; „Po aukštaisiais skliautais“, 1989).

Jaunieji išeivijos poetai gerokai nutolo nuo Brazdžionio, neretai su juo polemizavo, tačiau jiems jis buvo atskaitos taškas. Jis lieka mūsų poezijos neatimamas turtas, būtina spalva lietuvių kultūros spektre – poetas humanistas, moralistas, pilietis, Czesławo Miłoszo ir Boriso Pasternako bendrakeleivis, bene ryškiausiai ir tiesiausiai iš visų lietuvių rašytojų išsakęs protestą prieš okupaciją ir priespaudą, iškėlęs kaip atsvarą totalitarizmui tradicines žmonijos vertybes.

Slapyvardžiai: Vytė Nemunėlis, J. Brazaitis, J. Stebeikis, B. Brn., B. Nardis Brazdžionis, Bern. Žvainius, J. Braz., Jaunasis Vaidevutis, B. Br. Gintvytis, B. Nardis, J. Žadeikis, A. Pagramantis, Mikas Lašavikas, Jonas Baika, M. Kiškutis, V. Klevelis.

Apdovanojimai:

1940 m. gavo Valstybinę literatūros premiją;
1989 m. apdovanotas Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo medaliu „PRO ECCLESIA ET PONTIFICE“;
1991 m. suteiktas Pasvalio miesto Garbės piliečio vardas;
1998 m. Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinas;
1998 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1 laipsnio ordinas;
1996 m. Šaulių žvaigždė;
1994 m. suteiktas VDU garbės daktaro vardas;
1995 m. suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas.

Šaltiniai:
Butėnienė, Regina. Didžioji Stebeikėlių diena // Darbas. – 1989, birž. 3, p. 1.
Bernardas Brazdžionis: „Pakilk, žmogau, ir žmogui ranką duok!“ / parengė Dominyka Navickaitė [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://8diena.lt/2019/07/11/bernardas-brazdzionis-pakilk-zmogau-ir-zmogui-ranka-duok/ [žiūrėta 2020 04 16].
Dėl Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2000 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 56 „Dėl draustinių ir saugomų kraštovaizdžio objektų“ pakeitimo [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/b529e71115bb11e88a05839ea3846d8e [žiūrėta 2020 04 16].
Nuotraukos iš Tomos Mikalajūnaitės, Gražvydo Balčiūnaičio asmeninių archyvų.